Sena svetainės versija čia.
Klubo istorija
„Kuo dažniau elkitės taip, kaip nesielgia kiti: kelionę pradėkite pačiu netinkamiausiu metu, blogą orą pamėkite labiau už gerą, eikite pėsčiomis, kai kiti joja, juokitės, kai kiti verkia“ – šie žodžiai puikiai apibūdina Vilniaus Universiteto Žygeivių klubo dvasią. Žmonės, susirinkę čia, yra panašūs. Ir nesvarbu, ar tai daug patyręs „kalnų vilkas“, ar ką tik „iškeptas“ pirmakursis – viskas prasideda nuo neblėstančio noro keliauti ir pažinti.
Nuo pat Vilniaus universiteto įsteigimo pradžios 1579m. prasideda kūno kultūros, sporto bei turizmo istorija. Jau tuomet minima, jog studentai gali išeiti pasivaikščioti gryname ore per ilgąsias pertraukas, leidžiamos turistinės kelionės poilsio dienomis. Organizuota universiteto turizmo era prasideda 1948 – 1949m., praėjus beveik keturiems šimtams metų po Universiteto įsteigimo. Oficialia klubo pradžia galima laikyti 1958m. kovo 21d., kada įvyko steigiamasis susirinkimas. Iš pradžių klubas vadinosi tiesiog Universiteto turistų klubu (UTK), kadangi tuometinei vadovybei žygeivių vardas atrodė įtartinas. Tų pačių metų balandžio 19 – 20 dienomis UTK suorganizavo aukštųjų mokyklų sąskrydį. Tokie sąskrydžiai tapo kasmetiniai. Laikui bėgant susiformavo daug tradicinių žygių. Kelionių išsiilgę studentai nedalyvaudavo sovietinių švenčių paraduose, už tai ne kartą buvo peikiami. Tas kelias papildomas laisvas dienas išnaudodavo gegužės ir lapkričio daugiadieniams žygiams. 1959 – 1960m. universiteto auklėtinių iniciatyva buvo sukurtas ir įdiegtas lietuviškas autostopas, labai palengvinęs turistines keliones. UTK propagavo ir organizavo trijų tipų keliones: gamtosaugines, kraštotyros ir vadinamąsias “Tėvų šlovės keliais“. Pastarosios kelionės buvo duoklė tuometinei valdžiai. Paslapčia nuo valdžios buvo švenčiamos senosios lietuvių šventės: Rasos ant Kernavės piliakalnių, Vėlinių naktys prie pilkapių, Užgavėnės, lietuviškų dainų ir žaidimų vakarai prie laužo. 1970m. buvo plačiai diskutuojama apie pramoginį turizmą ir būtinybę nuo jo atsiriboti, plečiant naująją žygeivių veiklą kaip turtingesnę ir prasmingesnę keliavimo formą. Kasmet vykdavo ir grynai sportiniai, kategoriniai žygiai. Jiems buvo pasirenkami Chibinai, Poliarinis Uralas, Altajus, Sajanai, Kaukazas, Tian Šanis ar net Kamčiatka. Už sudėtingus žygius kasmet keletas grupių laimėdavo prizines vietas kalnų kalionių čempionatuose.
1990 – 1991m. prasidėję įvykiai Lietuvoje, kova dėl nepriklausomybės paveikė ir žygeivių klubą. Pasikeitus situacijai nenumaldomą norą būti patriotu jau buvo galima reikšti ne tik vaikščiojant su kuprine po piliakalnius, miškus ir kaimus. Atsirado kita saviraiškos galimybė – politikavimas. Klubo veikla smarkiai prigeso. Pustuščiai klubo masiniai renginiai ir labai mažas naujokų skaičius buvo suprantamas kaip „šiuolaikinio jaunimo“ apatija, tingumas ar net blogumas. Tačiau vėliau šios mintys praėjo. Žmonės, kuriems kelionės buvo šventas reikalas, nė kiek nepasikeitė – keliavo kaip ir anksčiau. Masiškumo tuomet nebuvo. Keliavo žmonių rateliai, susibūrę aplink atskirų fakultetų lyderius – vadus. Ten, kur tokių lyderių nebuvo, apie keliones kalbėta retai. Praėjus nuosmukio laikotarpiui, klubas, šiek tiek pasikeitęs, tačiau išlaikęs savo esmę, toliau sėkmingai gyvuoja. 1997m. VU sporto salėje Saulėtekyje pradėta statyti ir užbaigta sienelė, skirta laipiojimui per treniruotes. Tais pačiais metais pagaliau baigti klubo registracijos savivaldybėje formalumai ir VUŽK nuo 1997 –ųjų gegužės mėnesio egzistuoja kaip oficiali ne pelno siekianti visuomeninė organizacija.
Dabar, praėjus beveik penkiasdešimčiai metų nuo oficialaus klubo įkūrimo, jau nusistovėjo klubo tarybos rinkimo tradicija, VUŽK turi savo patalpas, laipiojimo sienelę, tačiau svarbiausia – yra žmonės, kurie užsikrėtė žygeiviška dvasia, trokšta kuo daugiau pamatyti, patirti ir pasiekti ir leidžia laiką aktyviai keliaudami bei sportuodami. Kasmet į VUŽK ateina pirmakursiai, kuriuos priima, pakrikštija ir kuriais rūpinasi vyresnieji klubiečiai. Atmosfera keliaujant suartina žmones ir dažnai jie tampa grupe draugų. Taip buvo klubo pradžioje, taip yra dabar, taip bus ir ateityje.
Klubo prezidentai
Vita Žvynakytė
2022 – 2023
Kristina Ketlėriūtė
2021 – 2022
Povilas
Rudinskis
2019 – 2021
Dainius
Kavoliūnas
2018 – 2019
Marija
Narkauskaitė
2017 – 2018
Lukas
Matijošaitis
2016 – 2017
Vytautas
Rumskas
2014 – 2016
Živilė
Miežytė
2013 – 2014
Gediminas
Songaila
2012 – 2013
Loreta
Žukauskaitė
2011 – 2012
Jovita
Vileikytė
2010 – 2011
Urtė
Padaigaitė
2009 – 2010
Ramūnas
Songaila
2008 – 2009
Indrė
Danieliūtė
2007 – 2008
Anatolij
Kulabin
2006 – 2007
Šarūnas
Oberauskas
2005 – 2006
Juras
Jorudas
2004 – 2005
Linas
Grigaliūnas
2003 – 2004
Laura
Jorudaitė
2001 – 2003
Tadas
Malinauskas
2000 – 2001
Neringa
Pumputytė
1999 – 2000
Kęstutis
Nartautas
1998 – 1999
Robertas
Adomaitis
1996 – 1998
Vaidas
Barkevičius
1992 – 1996
Gintaras
Zavadckis
1991 – 1992
Saulius
Šukaitis
1989 – 1990
Naglis
Šyvis
1987 – 1988
Tautvydas
Cibas
1986 – 1987
Romas
Valeška 1985 – 1986
Nerijus
Kisielius
1984 – 1985
Vidmantas
Bezaras
1983 – 1984
Stepas
Deveikis
1981
Dainius
Samkus
1979
Romas
Benaitis
1978
Jonas
Šimėnas
1974 – 1977
Bernardas
Paukštys
1973 – 1974
Edmundas
Stankevičius
1971 – 1972
Jonas
Grabavičius
1970 – 1971
Valentinas
Baltrūnas
1968 – 1969
Rimantas
Krupickas
1966 – 1967
Birutė
Vaitukaitytė
1964 – 1965
Birutė
Vainytė
1963 – 1964
Vanda
Aliulytė
1963
Jonas
Paršeliūnas
1962 – 1963
Tadas
Šidiškis
1961 – 1962
Stasys
Karpinskas
1960 – 1961
Algirdas
Dembinskas
1960
Kazys
Monstvilas
1960
Vaidotas
Januškis
1958 – 1959